Kino kritikų ir žiūrovų nuomonės skirtumai

Kino industrijai nelengva. Darbas su kūryba, kurios klausimas yra subjektyvus grožis ar ne, yra viena pačių sudėtingiausių srityse, nors jaučiamas ir su jokia – kokia savoka. Kaip daugelis žino, žiūrovų ir kino kritikų nuomonės dažnai nesutampa.

Kodėl tai taip atsitinka? Ar žiūrovas neturi pakankamai kvalifikacijos vertinti meną, ar kritikų patarimai yra iškraipyti savo pačių meninio jausmo vidutinumuose? Šis konfliktas yra nagrinėjamas nuo kino pradžios. Pagaliau, ar ne ta pati vyko su literatūros ir muzikos kritikais, kurie greičiausiai turėjo savo rankose tikrą „požiūrį“ į talentą. Kita vertus,
kas gali teigti, kad net ir auto-profesionalai sugeba išsikrystialižuoti nuo savo asmeninio skonio ir patirties?

Kino kritikai yra profesionalai, kurie iš esmės yra apmokyti giliau analizuoti ir salvinti kino meną. Jie turi laiko ir energijos išsamiai ištirti filmą, atskleisti visas pagrindines temos, juos naudoti savo tikslais. Jie yra be jokios abejonės geriau kvalifikuoti, bet kas sugeria pasaulinį kino kūrinį – jie ar žiūrovai?

Žiūrovams dažniausiai užtenka savo nuojautų – kas jiems patinka, o kas ne. Tai yra labai subjektyvus metodas, tačiau taip pat yra tiesa, kad žiūrovai yra laisvi šioje srityje. Jiems nereikia laikyti visų suvokiamų estetikos normų ar vertybių. Jie turi laisvę mėgautis filmu pagal savo nuotaikas.

Taigi, ar tas skirtumas pats savaime patamsulina viena ar kita vertinimo temą? Vis dėlto, mano nuomone, tai yra visiškai normalu. Ir, be abejo, tai daro tiesą, kad bet kuriuo metu kūrinys gali turėti daugybę skirtingų vertinimo ramsčių ir posūkių.

Kokio kurio anos, kokia tikrove – kritikai ir žiūrovai garbingai pripažįsta šią tiesą ir palaiko stiprią abiem vertimo pusėms. Verta pažymėti ir tai, kad kartais šių dviejų ratų, kritikų ir žiūrovų, susijungimas gali turėti sėkmingų pasekmių. Pavyzdžiui, kritikai gali padaryti tyrimus ir ištraukti gerus filmus iš neplanetinio kelionių šlamšto, tuo tarpu neoficialiais būdais „rekomenduoti“ filmus, kurie jų nuomone verti ieškoti visų kino naujovių.

Kino kritikai ir žiūrovai turėtų lengviau pripažinti, kad žiūrovai - dar vienas šios pakraipos skambinimo muzikos garsas ir populiarios žiniasklaidos žvaigždžių keleivis, kuris turi laisvę paselančioti aplink ir mėgautis pagal savo gebėjimus. Kritikai, kiti vertimą, turėtų būti nuoseklūs savo požiūrio pagrindų aptarime ir pateikti savo argumentus aiškiai ir tikrai. Tada kiekvienas iš jų gali išlikti mielumas vardingoje perplėtimo dalyje - kritiko nuomonė vertima išlavins žiūrovą, o žiūrovo nuomonė padės kritikams tobulinti savo kritinio mąstymo standartus.

Galima daryti išvadą, kad kritikai ir žiūrovai turi svarbų indėlį į kino kūrinio vertinimą, nes reikia atsižvelgti ir analizuoti technines kino prasmes. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad kartais pati meninis jausmas yra svarbiausias. Kino kritikų ir žiūrovų nuomonės skirtumai yra tik natūralūs ir tam tikrose situacijose net gali būti naudingi abiejų vertimo pusęms. Priešingai nei mąstai kai kurios kūrinio misijos, suprasti kino meną yra subjektyvus ir daugelyje atvejų pačios individualios meninės nuostatos.