Atvira kalba apie filmų cenzūrą ir jos poveikį saviraiškos laisvei

Filmų cenzūra yra neatsiejama kultūros pasaulio dalis daugelyje šalių. Tai yra procesas, per kurį kai kurios dalys filmo yra prižiūrimos ar net pašalinamos tam, kad būtų užtikrinta, jog jis atitiktų tam tikras standartus, taisykles ar įstatymus. Tačiau galimi klausimai, ar filmų cenzūra yra tinkama praktika, ir ar ji nesvarbu tam, kad būtų atsargoma saviraiškos laisvės?

Pirma, norint suprasti cenzūrą, reikia žinoti, kad tai nėra naujas reiškinys. Jau senovės laikais buvo remiamasi mūsų dienomis vadinamuoju “politinio korektiškumo” principu, kuriuo siekiama išvengti pritapinimo, nesąžiningumo, rasizmo ar homofobijos. Filmai, kurie šių principų neatitinka, gali būti cenzūruojami ar net uždraudžiami. Taip pat profesinės sąjungos patvirtina daug priemonių, kuriomis bandoma išvengti kai kurių vaizdų, kalbos ar elgesio, kuriuos laikoma nepriimtinu.

Tačiau, nors cenzūra gali būti reikalinga tam, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, yra ir daugybė klausimų, ar tais priemonės netampa šuniuko ginklais, kuriais naudojasi viena ar kita interesų grupė siekdama užgniaužti kitas nuomones. Daugybės filmų kritikų teigimu, cenzūra gali būti valdoma ir manipuliuojama daugelio interesų grupių ir politikų.

Filmai, kuriuos dažniausiai cenzūruoja, yra ti ir jų sąjūdžių filmus, kuriuose apžvelgiama jų praeitis, arba filmus, kurie siūlo nepopuliarią požiūrį į aktualius klausimus ar įvykius. Cenzūros lyderystė yra tai, kas daro filmus ne tik populiariais, bet ir medžiagais, kurie gali pažeisti jų autorius arba sukelti problėmų vyraujančios politinei ideologijai.

Filmų cenzūra kelia susirūpinimą, netgi tokioje demokratinėje ir laisvėje, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nemažai žmonių klausia, ką daryti, kad tokia praktika būtų sustabdyta arba įgytų naujas formų, kuriomis būtų išlaikoma ir saviraiškos laisvė, ir saugumas. Tam, kad šis klausimas būtų sprendžiamas, reikia ieškoti tinkamo sprendimo, kuris užtikrintų, jog kultūros klausimai būtų laikomi visuomenės interesais, tačiau būtų išvengta politinės manipuliacijos ir saviraiškos laisvės pažeidimo. Tai gali būti siekiama per profesinėse sąjungose, sprendžiant klausimus dalyvaujant kultūros ir socialiniuose projektuose, taip pat pritariant teisinėms priemonėms.

Kino pramonei ir visuomenei svarbu būti atviriems apie cenzūros reikalingumą ir poveikį saviraiškos laisvei. Tik taip galima užtikrinti, jog diskusijos vyktų sąžiningai ir kad geriems kūrėjams ir gerosioms kūrybai būtų leista sukurti, be obstrukcijų ir politinių nesutarimų. Svarbu skatinti atviresnę kultūros laisvę ir neleisti, kad cenzūra būtų manipuliuojama ir naudojama tam, kad būtų paisoma kitų ribų, ne tik kultūros, bet ir visos visuomenės gerovės.